
Nemažai pasistūmėjome su darbais į priekį, bet kuo daugiau laiko statyboms, tuo mažiau laiko rašymui.
Beveik mėnesio senumo darbas – pamato hidroizoliacija. Prieš priimdami sprendimą, kas bus tarp betono ir medžio, pasiskambinome keletui karkasinių namų statytojų. Nuomonių būta įvairių, nuo iš viso nereikia iki būtinai, nuo patarimų kloti tiesiog paprastą ruberoidą, specialią plėvelę ir t.t. Dar vienas populiarus variantas, kurį galima rasti turbūt visose statybinių prekių parduotuvėse – jau sukarpyta 30 cm pločio standi plėvelė. Bet ši yra skirta mūrui, blokeliams ir visai netinkama medžiui.
Mes apsistojome ties smala, tačiau paprastas neprilydomas ruberoidas mums pasirodė gana nepatogus reikalas, kurį statant karkasą, nuolat reikės taisyti, stebėti, ar nesusiraukšlėjo, neužsilenkė, nepasislinko ir pan., todėl jį atmetėme. Pasirinkome stikloramo prilydomą bituminę dangą P-3,5 (storis 3mm, pagr.stiklumas 90 gr.), dengtą smulkiu smėliu. Apatinis smalos sluoksnis padengtas plėvele, kurią reikia nulupti prieš lydant. Prilydžius dangą, ji bus stabili, niekur neslankios, bus mažiau galvos skausmo. Be to, ji kur kas tvirtesnė ir storesnė už paprastą išvyniojamą ruberoidą, tad tikime, jog ji bus ilgaamžiškesnė, patvaresnė. Iš viso mums reikėjo dviejų rulonų – 80 kv.m. (kainavo 30,65 Eur.)
Visai gerai nusiteikę, planavome šį darbą padaryti per gerą pusdienį. Bet… kur prasideda smala, ten greitį pakeičia krūva keiksmažodžių: ) Ypač jeigu tai darai pirmą kartą.
Taigi susipjaustėme pirmąjį ruloną 25 cm juostomis. Smagumas prasidėjo tada, kai reikėjo nulupti plėvelę. Ji buvo tiek prilipusi, jog nei per kur. Ir su peiliuku, ir su nagais – kelis metrus per kelias valandas. Galiausiai įveikus tuos kelis metrus, bandome ją lydyti. Pamatas sausas, nuvalytas, turėtų kibti. Tačiau nei pro kur! Atkimba ir viskas. Taip pirmąją dieną išvargome gal kokia 20 proc. iš viso kiekio.
Kitą rytą lauko temperatūra šoktelėjo iki 30 laipsnių. Atlupti plėvelę tapo nebeįmanoma. Danga tokioje temperatūroje pasidarė gana minkšta, tad plėvelė tiesiog prisisiurbė prie smalos. Galiausiai… aleliuja kilo mintis dangą vėsinti! Ką gi. Pasisėmėme iš šulinio ledinio vandens ir vienas pylė, o kitas po mažu traukė plėvelę. Luposi – gražu žiūrėti. Pati bituminė danga nesušlapo, ją greitai nusausindavome skudurėliu (be pukų! 🙂 ), o jeigu ir likdavo koks mikro lašiukas, per tokį karštį ant juodos smalos per kelias minutes jis išnykdavo. Taigi problema su plėvelės nulupimu buvo išspręsta.
Svarbus momentas. Ją nulupus ir susukant atgal į ruloną, reiktų palikti kuo didesnius tarpus, ypač jei diena šilta. Nes ši bjaurybė prilimpa net prie smėlėto paviršiaus, o paskui ją atlupti pragaro kančios.
Antras galvos skausmas, kodėl ji nelimpa, taip kaip mes norėtumėme? Kaitinome ir ruoželiai, ir taškeliais, ir išilgai, ir iš viršaus, ir iš apačios. Nieko. Kol tu ją užverti ir prispaudi prie pamato, ji šiek tiek ataušta ir jau nebeprikimba taip, kaip galėtų. Tačiau patirtis daro savo. Galiausiai buvo pabandyta tuo pačiu metu lydyti dangą ir kaitinti pamatą. Vienas lydo, kitas po truputį leidžią dangą. Įkaitęs pamatas ir iškarto prie jo besilydanti danga – pagaliau! Taigi prasikankinę pusantros dienos, galiausiai padarėme didžiąją dalį per pusdienį.
Štai tokiu būdu lydyti ir paskui klijuoti prie pamato nepatariame.
O taip kimba puikiai! Viskas vienu metu.
Prilydę dangą, vėliau užkantavome jos kraštelius prie pamato. Tiesiog kaitonome kraštelį ir mentelės pagalbą, jį kabinome prie pamato.
Dvi dienos ir dar daugiau nervų, bet su pamatu šiai dienai baigta. Kitas etapas karkasas! O su juo jau spėjome nemažai pajudėti į priekį.
***
Prierašas: kas nedirba, tas neklysta! Plėvelės nulupti pasirodo nereikia, tiesa pasakius, ir mums buvo keista, kad prie jos reikia tiek vargti. Bet. Galbūt kaitinti tik su dujų balionu yra per maža ugnis, nes mes bandėme kaitinti ir nenulupus. Tokiu būdu plėvelė tiesiog prisilydo prie smalos, o pati smala netirpsta, nesilydo. Galbūt yra per mažai karščio. Jeigu tiesiog ilginti lydimo laiką, prasideda kiti niuansai – pati danga kažkaip pradeda tirpti, bet prie pamato vistiek nelimpa. Tad galbūt variantai yra keli: pirma, turėti galingesnį liepsnos šaltinį. Antra, jeigu jo neturi, bandyti lupti plėvelę, kaip darėme mes, juk rezultatas galiausiai tas pats. Visgi antras variantas ne pats geriausias, tad kas turi silpnus nervus – nerekomenduojame 🙂