Fasadas: renkamės dažus, renkamės spalvą

IMG_6150.jpg

Prieš galutiniai nuspręsdami, kaip atrodys mūsų fasadas: kaip tarpusavyje derės stogas, lietaus nubėgimo sistema, dailylentės ir langai, peržiūrėjome krūvą nuotraukų internete. Vėliau tiesiog pravažiuodami ir pamatydami mums patinkančios spalvos namą, prie jo stabtelėdavome ir nusifotografuodavome. Tokiu būdu ne tik atsirinkome, kas mums patinka, bet dar svarbiau, tai kas nepatinka.

Kokios spalvos fasado norėsime, žinojome nuo pat pradžių. Pilkos. Atrodo nieko čia sudėtinga, bet kai pradedi rinktis ir dairytis – tų pilkų atspalvių visa galybė. O kur dar spalvos intensyvumas: nuo šviesiai iki tamsiai ir atgal. Žinoma, tai labai subjektyvus dalykas ir dėl grožio nesiginčijama, yra ir galybė straipsnių, kaip reiktų derintis spalvas, į ką atkreipti dėmesį ir pan. Viena iš tokių dažniausiai linskniuojamų taisyklių: jeigu jau derini pats ir nelabai pasitiki savo akimi, namo eksterjere nereikėtų maišyti daugiau nei trijų spalvų.

Jeigu, kažkas abejoja dėl spalvų tarpusavio derėjimo, pvz., Tikkurila iš karto siūlo jų pačių padarytus derinius fasadams. Juos galima rasti ČIA. Dar geresnis dalykas yra Tikkurilos programėlė, kuri leidžia įsikelti savo brėžinį, namo foto ir pan., ir susidėlioti kaip viskas atrodys. Visai patogus  ir greitas būdas pasitikrinti.

Bet turbūt būtų šiek tiek keistoka, rinktis dažus ne pagal specifikaciją ar gamintoją, o tik pagal spalvą.

img_6156

Dažų gamintojas

Nors iš anksto turėjome savo favoritus, aplankėme Pinotex, VivaColor, Dulux, Fintex atstovus. Visgi viską pasvėrus, mes nekeitėme savo nuomonės ir pasirinkome vokiečių gamintojo Remmers dekoratyvinę, tirpiklinę išorės medienos apsaugos lazūrą HK-Lasur. Kodėl šią? Tai nulėmė keli faktoriai:

  • ši lazūra yra trys viename: impregnantas, gruntas ir lazūra, o tai reiškia, kad atkrenta nemažai darbo mosuojant teptuku;
  • apsaugo medieną nuo drėgmės ir mėlynijimo, sustabdo grybelio plėtimąsi ir dėl padidinto kietųjų dalelių kiekio užtikrina apsaugą nuo vabzdžių;
  • nenusilupa ir netrūkinėja;
  • labai gerai ir lengvai dengiasi. Palyginimui, savo lauko wc naudojome Tikkurila skaidrius dažus, jie sunkiau gėrėsi ir vietomis palikdavo ruoželius;
  • minimali dažymo temperatūra +5C, tuo tarpu kitų dažų svyravo iki +10C, o juk rudens naktys jau gana vėsios;
  • bene svarbiausias aspektas – jais jau esame dažę ir jie paliko gerą įspūdį. Dažai tikrai lengvai ir gražiai pasidengia, susigeria ir bent kol kas, praėjus keliems metams po dažymo, negalime nieko bloga pasakyti.

Spalva

Reikėtų pradėti nuo to, ko mes nenorėjome – o mes nenorėjome pilnai dengiančių dažų. Taip, jie ilgaamžiškesni, jiems suteikiama ilgesnė garantija, o tai reiškia ir mažesnė priežiūra ir ilgesnėje laiko perspektyvoje mažesnės sąnaudos. Ko mes norėjome – o mes norėjome palikti medienos struktūrą, kad būtų išlaikyta kuo daugiau natūralumo. Taigi  dairėmės į skaidriuosius dažus, todėl greitai  teko nusileisti ant žemės – didelis spalvų pasirinkimas čia nelepina. Štai tokia yra pagrindinė Remmers lazūros paletė. Šias spalvas  atstovai turėjo iš karto.

untitled-1

Jeigu norite daugiau pilkos, yra ir daugiau. Tik iš šios antrosios paletės lazūros reikėtų laukti apie dvi savaites. Taip pat prisidės ir papildomos kelios dešimtys eurų.

untitled-2

Tai štai kaip greitai tie visi svarstymai ir ieškojimai, koks pilkos atspalvis ir intensyvumas turėtų būti, baigėsi. Pažiūrėjus dažytus medienos pavyzdžius gyvai pas atstovus, mums tiko ir patiko pilka iš pagrindinės paletės. Užbėgant kitiems įrašams už akių, stogo danga ir lietaus nuotekų sistema, langai ir durys bus antracito spalvos (arba kitaip 7016 RAL). Štai taip atrodo po pirmojo dažymo:

Grįžtant prie to, ką gi mes dažome. Mūsų fasadas bus apkaltas 90 mm pločo pušinėmis dailylentėmis. Paskaičiavome, jog fasadui reikės jų apie 120 kv.m. Remmers kibiras 20 l skirtas 240 kv.m., kaina – 200 Eur. Taigi pirmajam dažymui kaip tik.

img_6179
Medinio fasado dažymas

Kadangi dažymo darbai vyko jau rudenį, tai persikėlėme į tėčio dirbtuves, kur buvo pakankamai vietos ir dažyti, ir džiūti, ir kurį laiką pasandėliuoti. Gamintojas deklaruoja, jog  lazūra nudžiūva per 12 val. ir dar keletą dienų gali jaustis šioks toks lipnumas. Tas tiesa, paviršius visiškai nebelipo po 3-4 dienų. Iš pradžių atrodė, jog darbas eis gana greitai ir per savaitgalį įveiksime. Tačiau galiausiai dviese dirbome keturias dienas su gerais viršvalandžiais.

Lentutes dabar nudažėme tik vieną kartą, antrą kartą jas planuojame dažyti pavasarį, kai jos jau bus ten, kur ir joms priklauso. Po pirmojo dažymo pasakyti, kokia bus tikroji spalva – gana sudėtinga. Nudžiūvus dirbtuvėse jos atrodė šiek tiek melsvos, vėliau lauke – šiek tiek kakavinės.

Keliose vietose, kol dar nesudėjome mažojo stogelio, ant kurio vėliau visai nesinorės vaikščioti, dalį dailylenčių ir pakalimų nudažėme iš karto antrą kartą, tik juos sukalus. Skirtumas akivaizdus! Pagaliau pilka ima viršų  :)

img_0915

Stogo difuzinės plėvelės montavimas

Difuzinę plėvelę rinkomės patikimo ir gerai žinomo gamintojo Tyvek siūlomą produktą Tyvek® Pro + Tape – dviejų sluoksnių kvėpuojančią difuzinę membraną su lipnia juosta. Kodėl šią? Turbūt pagrindis kriterijus buvo tas, jog įvertinus kainos, kokybės ir laiko sąnaudas, mums ji pasirodė tinkamiausias variantas.

Kaip pasirinkti difuzinę plėvelę?

Štai ką mums pavyko išsaiškinti ir į ką mes patys atsižvegėme renkantis difuzinę plėvelę: membranos sluoksnis, vandens stulpo aukštis, garų pralaidumas. Svarbiausias matmuo čia yra membranos sluoksnio storis, kuris speficikacijose žymimas – mikronais (μm). Jeigu prie produkto jo nėra nurodyta arba jis nesiekia 100 μm (sienoms 175 μm) – medžiaga tiesiog neatliks savo funkcijos, tad pinigai ir darbas bus į balą.

Dažniausiai prie difuzinių plėvelių yra nurodytas pačios membranos storis, dar kitaip vadinamas gramatūra (g/m2), tačiau jo nereiktų maišyti su membranos funkcinio sluoksnio storiu, kurio dažnas gamintojas net nenurodo. Gramatūra yra svarbi montavimo momentu, kad montuodamas plėvelės nepažeistumei. Tuo tarpu jau sumontavus ją,  svarbiausia tampa funkcinis medžiagos sluoksnio storis, kuris nusako, kaip plėvelė atliks savo darbą dėl temperatūrų skirtumo, vėjo, vandens, UV ir t.t.

Dar vienas parametras, į kūrį derėtų atkreipti dėmesį – vandens stulpo aukštis, mmH2O. Stogui jis turėtų būti ne mažesnis nei 1000. Kuo didesnio stulpo slėgį atlaiko plėvelė, tuo ilgiau ant plėvelės susikaupęs vanduo nepratekės į vidų. Kaip jis gali ten patekti ir išbūti? Vanduo ant plėvelės gali susikaupti ir išbūti tais atvejais, kai nepakankamai įtempta plėvelė, atsiranda užtvaros iš po stogo danga patekusių šiukšlių, stogo dengimo metu ir pan.

Vandens garų pralaidumas. Šis rodiklis turėtų būti kuo didesnis, mažiausia tenkinanti vertė įvairių šaltinių teigimu, neturėtų būti mažesnė nei ~ 1300 g/m2/24h. Ši savybė nusako, kiek vandens garų medžiaga sugeba praleisti. Kuo didesnis medžiagos garų pralaidumas, tuo sausesnė bus konstrukcija.

Kokią pasirinkome mes?

Kaip ir minėjome, rinkomės įvairiais testais (jų galima rasti nemažai viešai skebiamų ir prieinamų) išbandyto gamintojo Tyvek plėvėlę. Stogams jie siūlo Soft, Solid ir Pro. Mes pasirinkome Tyvek Pro+Tape, kuri naudojama apšiltintų šlaitinių stogų vandens ir vėjo izoliacijai. Membranos storis 175 μm, garų pralaidumas – 3000 g/m2/24h, vandens stulpo aukštis >1930 mmH2O, be to, ji jau turi lipnią juostą. Iš pradžių svarstėmė galimybę pirkti be lipnios juostos, tačiau pati juosta vienam rulonui kainuoja 42 Eur., tad kainos skirtumas ~20eur ne mūsų naudai. Mūsų pasirinktos plėvelės 1m2 kainavo 1,50 Eur., kadangi stogo kvadratūrą nėra didelė, nematėme reikalo ieškoti kažko pigiau ar rinktis nežinomo gamintojo produktą.

Plėvelę stogui klojome trise, tai padarėme per dvi dienas. Iš pradžių šiek tiek gal buvo neramu, ar viskas pavyks, tačiau darbas iš tikro nėra sudėtingas ir gana sklandžiai vykstantis, net ir pirmą kartą. Šiame video, iš kurio mokėmės ir mes, labai aiškiai viskas pavaizduota:

Išridenę pirmąją juostą, jos kampus prišaudėme su kabiašaudžiu, taip pat keletą užtvirtinimų į gegnes. Tuomet sukalėme makaronus su vyniakale, ant makaronų prisisukome lentą, jog galėtume ant jos pasilipę ridenti antrą juostą. Pirmosios juostos 20 cm palikome laisvos, ji vėliau eis į lietvamzdį. Tokiu pat principu: plėvelė, kabiašaudis, makaronai, lenta – nukeliavome iki stogo viršaus. Tuomet tą patį darėme su kita puse. Vėl keliavome nuo apačios į viršų, o viršuje abi plėveles perdengėme viena su kita. Namo šonams rekomenduojama palikti apie 20 cm užleidimams, bet mes palikome šiek tiek daugiau.

img_7731img_7732

Karkasinis namas: stogo konstrukcija

Visi, kurie užsiima statybomis, sutiks, jog čia galioja kitoks laiko skaičiavimas. Laikas čia bėga, jeigu ne trigubai, tai bent du kartus greičiau. Nuo paskutinio įrašo praėjus pusantram mėnesiui, nemažai šoktelėjome į priekį: stogo karkasas padarytas, plėvelė uždengta, jau ir grebėstai sugulę laukia stogo dangos! Langai po ilgų kančių ir dvejonių, abejonių ir dar visokio galvos skausmo irgi užsakyti, net namo spalva išsirinkta! Ruduo – tinkamas metas rašyti, turbūt ir skaityti.

img_7573

Taigi apie paskutinius vasaros darbus – karkaso pabaigimą. Surinkus sienas – kitas etapas stogas. Jam teko vėl pavargti su medienos ieškojimu vasaros pabaigoje – tokiu metų laiku medis tampa gana deficitine preke. Stogui ieškojome 5x20x600 cm  apie 3 m3 gegnių ir 10x15x600 cm  1,5 m3 murlatų (gulekšnių). Apie tai, ar pirkti jas impregnuotas ar ne, bloguose radome įvairių diskusijų. Visgi mūsų pačių nuomone, nuo kiauro stogo turi gelbėti ne impregnuota mediena. Tačiau taip jau atsitiko, kad pirkome mes impregnuotą, nes kitokios nei jau neimpregnuotos neturėjo. Be to, ir kaina (mūsų pačių nuostabai) skyrėsi gana neženkliai  5 Eur. už 1 m3. Žinoma, tas impregnavimas, buvo ne vakuuminis, todėl tai tik labai teorinis dalykas – regis, šliūkštelta  praskalauti kibiru dėl spalvos.

img_7555

img_7554

Prieš pradedant konstruoti stogą dar pasirūpinome lubų sijomis. Mūsų lubos bus medinės dėl dviejų priežasčių: pirma, žinoma, dėl grožio🙂, antra, dėl nenorėjimo sukti, glaisyti ir dažyti gipso sau virš galvos. Lubų sijos 10×20 cm. Kol kas jų niekaip neapdirbome ir dar netvirtinome, tiesiog suklojome kas 80 cm.  Sijos tapo ir labai geru pagrindu susikloti keletą lentų, ant kurių vaikščiojom konstruojant stogą.

img_7552

Pradedant dėlioti stogo konstrukciją , svarbus klausimas – kokio gi nuolydžio stogą daryti. Mes norėjome rasti aukso viduriuką tarp stataus ir plokščio. Išbandėme keletą variantų programoje, tačiau visgi galutinį tašką padėjo realūs, jau pastatyti, namų pavyzdžiai. Apsisprendėme dėl savojo – 27 laipsniai. Jeigu kažkam kiltų klausimas ir ieškotumėte, kaip greitai pasiskaičiuoti, kokio nuolydžio stogas bus, kokio matmens bus kontrukcija, tai internete yra krūva naudingų lentelių, kurios puikiai teoriškai iliustruoja nuolydį. Štai viena iš jų:

nuolydis laipsniais ir procentais - www.de2.lt.JPG

Pradėjome nuo pagrindinio stogo, jo ilgis 12m., kadangi stogas pakankamai lėkštas nusprendėme gegnes guldytis ant trijų laikančiųjų murlotų. Centrinis murlotas pakabintas  – 230 cm. aukštyje, ramsčiai sustatyti beveik kas 2,9 m., o  gegnių ilgis –  5,5 m., jas  guldėme  65 cm. žingsniu.

img_7551

img_7553

img_7572

img_7574

img_7571

Mažesniajam stogui nedarėme labai stiprios konstrukcijos, nes stogo ilgis tik 3,8 m., todėl nusprendėme, kad užteks tik centrinio murloto.  Kraigo aukštis – 190 cm., gegnes dėjome kas 55,5 cm. pagal vatos plotį, nes priestato stogą planuojame apšiltinti. Taip nuspręsta dėl to, jog lubų aukštis žemiausiame taške bus tik 240 cm., (40 cm žemesnis nei namo), tai planuojame palikti jas atviras, neuždaryti, o daryti šlaitines lubas. Vainiko mazgai buvo tvirtinami metalinėmis plokštelėmis, o pačios gegnės prie apatinio namo murloto  tokiais specialiais gegnių kampais iš abiejų pusių.

img_7570

img_7586

img_7584

Dirbome trise, per dvi dienas suguldėme lubų balkius ir surinkome stogo konstruktyvą. Tiesa, gegnės buvo tik paguldytos ant stogo nežiūrint nei atstumo tarp jų, nei lygumo plokštumoje. Dar keletą dienų užtrukome jas lyginant, tai buvo jau vieno žmogaus darbas . Taip pat uždaryti tarpai tarp gegnių, nes būtent šioje vietoje susijungs perdangos apšiltinimas su sienų apšiltinimu. Vėliau buvo nupjaustyti gegnių galai, kadangi pakalimas bus ne pagal stogo nuolydį, o statmenas sienoms, gegnes reikėjo pjauti tiek horizontaliai, tiek vertikaliai.

img_7583

img_7569

Kol kas tiek. Linkėjimai iš rudenėjančio ir vis dar saulėto ofiso!

img_7556

Karkasinis namas: sienos

Kitas didelis žingsnis mūsų statybose: karkaso kontrukcija, kurią taip pat darome patys.  Ją renkame iš 45mm x 140mm statramsčių, kuriuos statėme pagal vatos plotį (55 cm), aukštis 270 cm. Mediena džiovinta ir kalibruota. Pasiskaičiavome, jog iš viso reikės apie 5 m3 medienos pirminiam karkaso etapui (1m3 kaina 220 Eur.)

Čia leido įkišti nosį ir pamatyti, kaip vyksta medienos paruošimo darbai. Štai taip atrodo 4 kubai medienos – mūsų namo sienos.  Jas atsivežėme patys iš Utenos.

IMG_7428

IMG_7447

IMG_7459IMG_7467IMG_7441

Kai kurie statramsčiai dar turėjo šiek tiek žievės, tai vyko ir nužievinimo darbai. Papraščiausias variantas – didesnius plotus su kirviu greituoju būdu nužievinti, bet yra ir toks patogus kalto tipo peilis, skirtas būtent šiems darbams, jeigu ploteliai mažesni, siauresni.

IMG_0067

Savaitgalį vėl į pagalbą buvo išsikviestas tėtis. Per dieną pastatėme visas sienas. Tiesa, tik patį pirminį karkasą, be sutvirtinimų ir durų, langų angų. Karkasas buvo kalamas paguldytas ant žemės, o tik vėliau statomas ten, kur jam ir priklauso stovėti. Viską šaudėme 90mm rievėtomis vinimis su akumuliatorine viniakale, todėl tai paspartino mūsų tempus.  Kiek vėliau namo kampai buvo sutvirtinti  kampeliais ir pats karkasas pritvirtintas prie pamato. Naudojome M10x120 mūro varžtus.

IMG_6803IMG_6808

IMG_6820

IMG_0043

IMG_0038

Jeigu pirmojo karkaso pastatymo daliai reikia bent dviejų žmonių, tai antroji dalis –  tvirtinimai, gali būti padaryta ir vieno žmogaus. Tarpuose, kurie nėra kampuose, nesiriboja su langais ar durimis, dėjome tik vieną skersinį per vidurį. Tie tarpai, kurie remiasi prie durų, buvo tvirtinami dvigubais, kai kur trigubais skersiniais. Kadangi langai dideli, tai juos tvirtinome papildomais balkiais iš šonų. Viršuje taip pat dėjome vieną balkį stačiai. Sienas tvirtinome įstrižainėmis.Vieną vidinę sieną, kuri skiria miegamuosius, joje yra dvejos durys ir dar planuojame ant jos kabinti tv, palikome kol kas be istrižainės. Manome, jog ją reikės surišti osb plokšte, nes ši siena turės atlaikyti nemažai.

IMG_0577

IMG_0599

IMG_6967

IMG_1536

Kadangi 8o kv.m. statyboje, kuriai nereikia leidimų, negali būti ilgesnių nei 6 m nešančiųjų konstrukcijų, tai svetainę nuo valgomo kirs toks balkis, ant kurio bus dedamos sijos. Jis yra 6 m ilgio, ir ant jo gulės lubų balkiukai. Anie gyvačiokai gi svers nemažai, todėl buvo nuspręsta, kad naudosime klijuotą siją. Tokią pat siją dėjome ir virš terasos, kuriai teks nemaža stogo dalis. Sija – 140×200 mm klijuota eglė, atsparumo klasė GL24. Šios sijos nėra kažkoks deficitas, ir jų specialiai užsakinėti nereikėjo, todėl nuvažiavę į Kazlų Rūdą, jas parsivežėme tą pačią dieną, kainavo 180 Eur. Jas jau spėjome užkelti taip pat.

IMG_0595

IMG_0080

Štai kaip šiai dienai atrodo karkasas, dar trūksta kelių įstrižainių,frontonų karkaso ir panašiu detalių, kurios bus montuojuomos kai bus sustatytos gegnės.

Kitas etapas – lubų sijos ir stogo konstrukcijos. Sijas planujame daryti 100×200 cm. Nestandartinis matmuo, tad rasti jų sausų šiuo metu – sudėtinga. Dažniausiai pjauna kvadratus, bet iš patirties žinome, jog kvadratinės sijos linksta, dėl to geriausia, kai jos yra stačiakampės. Tad šiuo metu užsiimame medienos paieška.

Horizontali pamato hidroizoliacija: arba kodėl smala ir pragaras labai dera

IMG_8336.jpg
Pamato hidroizoliacija: prilydoma bituminė danga

Nemažai pasistūmėjome su darbais į priekį, bet kuo daugiau laiko statyboms, tuo mažiau laiko rašymui.

Beveik mėnesio senumo darbas – pamato hidroizoliacija. Prieš priimdami sprendimą, kas bus tarp betono ir medžio, pasiskambinome keletui karkasinių namų statytojų. Nuomonių būta įvairių, nuo iš viso nereikia iki būtinai, nuo patarimų kloti tiesiog paprastą ruberoidą, specialią plėvelę  ir t.t. Dar vienas populiarus variantas, kurį galima rasti turbūt visose statybinių prekių parduotuvėse – jau sukarpyta 30 cm pločio standi plėvelė. Bet ši yra skirta mūrui, blokeliams ir visai netinkama medžiui.

Mes apsistojome ties  smala, tačiau paprastas neprilydomas ruberoidas mums pasirodė gana  nepatogus reikalas, kurį statant karkasą, nuolat reikės taisyti, stebėti, ar nesusiraukšlėjo, neužsilenkė, nepasislinko ir pan., todėl jį atmetėme. Pasirinkome stikloramo prilydomą bituminę dangą P-3,5 (storis 3mm, pagr.stiklumas 90 gr.), dengtą smulkiu smėliu. Apatinis smalos sluoksnis padengtas plėvele, kurią reikia nulupti prieš lydant. Prilydžius dangą, ji bus stabili, niekur neslankios, bus mažiau galvos skausmo. Be to, ji kur kas tvirtesnė ir storesnė už paprastą išvyniojamą ruberoidą, tad tikime, jog ji bus ilgaamžiškesnė, patvaresnė. Iš viso mums reikėjo dviejų rulonų – 80 kv.m. (kainavo 30,65 Eur.)

Visai gerai nusiteikę, planavome  šį darbą padaryti per gerą pusdienį. Bet… kur prasideda smala, ten greitį pakeičia krūva keiksmažodžių: ) Ypač jeigu tai darai pirmą kartą.

IMG_8849.jpg

Taigi susipjaustėme pirmąjį ruloną 25 cm juostomis. Smagumas prasidėjo tada, kai reikėjo nulupti plėvelę. Ji buvo tiek prilipusi, jog nei per kur. Ir su peiliuku, ir su nagais – kelis metrus per kelias valandas. Galiausiai įveikus tuos kelis metrus, bandome ją lydyti. Pamatas sausas, nuvalytas, turėtų kibti. Tačiau nei pro kur! Atkimba ir viskas. Taip pirmąją dieną išvargome gal kokia 20 proc. iš viso kiekio.

Kitą rytą lauko temperatūra šoktelėjo iki 30 laipsnių. Atlupti plėvelę tapo nebeįmanoma. Danga tokioje temperatūroje pasidarė gana minkšta, tad plėvelė tiesiog prisisiurbė prie smalos. Galiausiai… aleliuja kilo mintis dangą vėsinti! Ką gi. Pasisėmėme iš šulinio ledinio vandens ir vienas pylė, o kitas po mažu traukė plėvelę. Luposi – gražu žiūrėti. Pati bituminė danga nesušlapo, ją greitai nusausindavome skudurėliu (be pukų!🙂 ), o jeigu ir likdavo koks mikro lašiukas, per tokį karštį ant juodos smalos per kelias minutes jis išnykdavo. Taigi problema su plėvelės nulupimu buvo išspręsta.

IMG_8838.jpg

Svarbus momentas. Ją nulupus ir susukant atgal į ruloną, reiktų palikti kuo didesnius tarpus, ypač jei diena šilta. Nes ši bjaurybė  prilimpa net prie smėlėto paviršiaus, o paskui ją atlupti pragaro kančios.

IMG_8338

Antras galvos skausmas, kodėl ji nelimpa, taip kaip mes norėtumėme? Kaitinome ir ruoželiai, ir taškeliais, ir išilgai, ir iš viršaus, ir iš apačios. Nieko. Kol tu ją užverti ir prispaudi prie pamato, ji  šiek tiek ataušta ir jau nebeprikimba taip, kaip galėtų. Tačiau patirtis daro savo.  Galiausiai buvo pabandyta tuo pačiu metu lydyti dangą ir kaitinti pamatą. Vienas lydo, kitas po truputį leidžią dangą. Įkaitęs pamatas ir iškarto prie jo besilydanti danga – pagaliau! Taigi prasikankinę pusantros dienos, galiausiai padarėme didžiąją dalį per pusdienį.

Štai tokiu būdu lydyti ir paskui klijuoti prie pamato nepatariame.

IMG_8832.jpg

O taip kimba puikiai! Viskas vienu metu.

IMG_8828.jpg

IMG_8824.jpg

Prilydę dangą, vėliau užkantavome  jos kraštelius prie pamato. Tiesiog kaitonome kraštelį ir mentelės pagalbą, jį kabinome prie pamato.

IMG_8836.jpg

Dvi dienos ir dar daugiau nervų, bet su pamatu šiai dienai baigta. Kitas etapas karkasas! O su juo jau spėjome nemažai pajudėti į priekį.

***

Prierašas: kas nedirba, tas neklysta! Plėvelės nulupti pasirodo nereikia, tiesa pasakius, ir mums buvo keista, kad prie jos reikia tiek vargti. Bet. Galbūt kaitinti tik su dujų balionu yra per maža ugnis, nes mes bandėme kaitinti ir nenulupus. Tokiu būdu plėvelė tiesiog prisilydo prie smalos, o pati smala netirpsta, nesilydo. Galbūt yra per mažai karščio. Jeigu tiesiog ilginti lydimo laiką, prasideda kiti niuansai – pati danga kažkaip pradeda tirpti, bet prie pamato vistiek nelimpa. Tad galbūt variantai yra keli: pirma, turėti galingesnį liepsnos šaltinį. Antra, jeigu jo neturi, bandyti lupti plėvelę, kaip darėme mes, juk rezultatas galiausiai tas pats. Visgi antras variantas ne pats geriausias, tad kas turi silpnus nervus – nerekomenduojame🙂

Nuotekų valymo įrenginys – jau mūsų kieme!

Pradėjus ieškoti nuotekų valymo įrenginio, buvo apsistota ties naujiena VH6. Paskelbėme, jog ieškome bendraminčių nuolaidai gauti ir per dvi savaites atsiliepė 7 žmonės. Tačiau atsitiko taip, jog mes persigalvojome ir nutarėme nusipirkti visai ne tai, ką žadėjome ir kam ieškojome draugų. Palikome juos toliau draugauti tarpusavyje, o mes pasukome savais keliais : )

Apie mūsų sklypo gruntą jau esame rašę: gruntiniai vandenys kaupiasi 1 – 1,2 m gylyje. Kaupiasi, gal labai švelnus žodis – varo tiesiog čiurkšle. Sklypas 6,5 a. dydžio, jame pilna medžių, kuriuos siekiame išsaugoti. Taigi vietos, kur tas įrenginys galėtų būti irgi nėra per daugiausiai. Numatyta įrenginio vieta – įspausti jį tarp beržų ir pušų. Apie 8 m nuo namo ir apie 5 m nuo kaimynų sklypo ribos. Dėl to įrenginio dydis ir jo įleidimo niuansai mums buvo patys svarbiausi veiksniai.

Kodėl nusprendėme nepirkti VH6? Įrenginio dydis (skersmuo 1,4 m) ir įtekėjimo/ ištekėjimo aukštis (50 cm/ 65 cm) mums labai tiko, o labiausiai patiko mintis, jog pardavėjai deklaruoja, jog nereikia betoninio pado. Tačiau pradėjus jau tiesiogiai konsultuotis su VH6 atstovais, jie visgi siūlė pirkti padą ir dar patį įrenginį prie jo pritvirtinti trosais. Tai buvo pagrindinė priežastis dėl ko persigalvojome. Žinojome, jog iškasus apie 2 metrų gylio duobę, ne tik pastoviai slinks smėlis, be ir vanduo varys fontanais, tad žaisti povandeninius žaidimus ir lyginti betoninį padą, o paskui dar ir patį įrenginį ant jo, mums pasirodė gana varginantis, rizikingas ir daug nervų reikalaujantis užsiėmimas.

IMG_2821

IMG_2902

 Mūsų sprendimas buvo Feliksnavis (Fel4). Tai nulėmė šie veiksniai:

  1. Pagrindinis: jis į gruntą remiasi ne plokščiu padu, o smaigaliu, dėl to betoninio pado nereikia. O jeigu nerimaujame, jog įrenginys gali iškilti, atstovai pasiūlė variantą tokį: išbetonuoti salelę virš įrenginio. Darbai sausumoje mums pasirodė, kur kas geresnis variantas nei po vandeniu.
  2. Nereikia jokių derinimo ir paleidimo darbų, viską bus galima pasileisti patiems.
  3. Įrenginio išmatavimai tiko: plotis 1,54 m., įbėgimo aukštis nuo įrenginio viršaus 62 cm., išbėgimo 76 cm.
  4. Nedidelis dangtis – skersmuo 1 m.

Susisiekus su Feliksnavio atstovu, kuris vėliau atvyko į vietą ir įvertino įrengimo darbus, pasiūlė štai tokį variantą: 1160 Eur. (įrenginys + orapūtė), drenažinis uždaras šulinėlis 400 Eur. ir įrengimo darbai 640 Eur., viso kaina 2200 Eur. Mes gi pirkome tik įrenginį su orapūte ir papildomai dėžutę orapūtei. Kartu su pristatymu kaina buvo 1200 Eur.

Savaitgaliui išsinomavome traktoriuką ir vieną dieną paskyrėme įrenginio įleidimui. Kaip ir buvo galima tikėtis, vanduo greitai kaupėsi, o duobės kraštai vis slinko, tad viską reikėjo labai operatyviai daryti. Duobės gylį atmušėme su nivelyru nuo pamato, kur išeina vamzdis. Iškasus reikiamą gylį leidome patį įrenginį. Kol jį užsikabinome, kol įleidome, duobė vėl užslinko smėliu. Traukėme atgal ir vėl gilinome. Galiausiai iš antro karto įleidome. Jį nuolat pildėme vandeniu iš šulinio, jog nekiltų į paviršių. Kai jau įrenginys įgavo daugiau svorio lyginome jį patį. Įkalėme keletą penketukų aplink įrenginį. Prie penketukų prisukome lentas, kurias taip pat pritvirtinome prie paties įrenginio, kad jis nejudėtų į šonus. Per transportavimo kilpas perkišome diržus, kuriuos pritvirtinome prie pamato ir medžių. Visa ši konstrukcija padėjo išlaikyti įrenginį stabilų ir sureguliuti įrenginio lygį.  Vėliau užkasus patį įrenginį metro atstumu jau rankomis iškasėme ir įleidome dėžutę orapūtei.

2

1

Paklojome kanalizacijos vamzdį ir kartu šarvą su elektros laidu orapūtei. Vamzdis eina gana aukštai, aukščiausiose vietoje apie 40 cm po žeme, tad apšiltinome jį ESP100 5 cm storio putų polistirolo plokšte. Padarėme štai tokį šarvą aplink vamzdį.

13835959_10154020186839335_2002761281_o

Savaitę sprendėme, ką daryti su nuotekų išbėgimu. Visgi uždara talpa mums neatrodė išeitis, o ir vietos nėra kur jos įleisti. Pats protingiausias pasiūlymas šiai dienai, mūsų galva: įsirengti atvirą šulinį ir iš jo išvedžioti drenažinius vamzdžius, kad pasiekus tam tikrą lygį, vanduo pasišalintų ir nebūtų grėsmės, jog paduos jį atgal į valymo įrenginį.

Taigi šeštadienį nutarėme išsikasti šulinį ir paeksperimentuoti su vandens lygiu, patikrinti, kaip viskas atrodo realybėje. Pirmasis rentinys susileido labai greitai, per kelias valandas. Pradėjus leisti antrąjį, prasidėjo vanduo. Susileido pusę, o paskui nei per kur. Vanduo veržiasi, smėlį plauna. Pradėjome nusiurbinėti su siurbliuku, bet bergždžias reikalas, siurbliukas per lėtai siurba, vanduo per greitai kaupiasi. Galiausiai – dalį su siurbliuku, dalį kibirais. Pakasame 10 minučių ir vėl siurbliukas, kibirai – kažkokia vargo vakarienė. Taigi antrą rentinį leidome gerą pusdienį. Suleidus iki reikiamo lygio, užpylėme dugną apie 20 cm skalda. Kitą dieną nuo įrenginio iki šulinėlio paklojome išbėgimo vamzdį PVC 110, jį taip pat apšiltinome. Išbėgimo vamzdis išėjo apie 40 cm nuo rentinio viršaus. Skylę užtaisėme plytelių klijais. Dabar svarstome, ar nereikėtų apšiltinti ir šulinio viršaus bei šonų, bent iki išbėgimo vamzdžio. Gal tam tikrų montažinės putos?

13844041_10154020186779335_12970901_o

13632833_10154020186894335_544476949_o

13639620_10154020186889335_1771930561_o

Palikome per naktį pažiūrėti, kiek prisikaups vandens. Po nakties nusistovėjęs vandens lygis – apie 40 cm rentinio. Rezultatas visai neblogas, turime beveik vieną turščią rentinį nuotekoms subėgti. Kitas neraminantis klausimas buvo, ar tos nuotekos įbėgusios susigers ir kaip greitai. Pajungėme į drenažinį šulinį vandenį, jog pripildytų maksimaliai, stebėjome, ar vanduo gersis ir per kiek laiko. Beveik pilnas rentinys susigėrė per gerą pusvalandį, tai visai gerai atrodo. Kol kas nutarėme palikti taip kaip yra ir sulaukti rudens, pažiūrėti, ar situacija nekis, keičiantis oro sąlygoms.

Taigi iš viso trys darbo dienos su gerais viršvalandžiais. Nuotekų valymo įrenginys su įleidimu ir drenažiniu šuliniu mums kainavo:

  • Įrenginys, orapūtė ir dėžutė orapūtei – 1200 Eur.
  • Vamzdžiai PVC 110, 10 m., alkūnės – 35 Eur.
  • 2 šulinio rentiniai – 60 Eur.
  • Traktoriukas – 50 Eur.

Viso 1310 Eur.

Kiek kainuoja poliniai pamatai: biudžetas

Taigi summa summarum galime suvesti visus galus ir paskaičiuoti, kiek mums kainavo pamato įrengimas. Iš viso 33 poliai, polių gylis – 1,6 m., skersmuo 30 cm. Rostverko ilgis – 67 m., plotis 25 cm., aukštis 50 cm., užpilta smėliu 40 cm., ir apšiltinta iš vidaus 5cm storio EPS 100.

 Sklypo paruošimas pamatams:

  • Pirmasis sklypo lyginimas 140 Eur. (1 val./20 Eur.)
  • Technikos atvežimas – 60 Eur. Skalda įvažiavimui 137 Eur.
  • Vibro plokštė – paros kaina 48 Eur.
  • Antrasis sklypo lyginimas – 160 Eur. (1 val./ 25 Eur.)
  • Smėlis sklypo išlyginimui – 245 Eur.
  • Smėlio atvežimas – 154 Eur.
  • Pagalbininkas smėlio lyginimui – 30 Eur.

Iš viso 974 Eur.

Polių įrengimas.

  • Lentos, kurios buvo naudojamos matavimams – 28 Eur.
  • Ašinių žymėjimas -100 Eur.
  • Bobcat`o darbas – 75 Eur.
  • Polių gręžimas – 825 Eur.
  • Betono sumaišymas ir supylimas 4 m3 – 122 Eur.
  • Kranas – 30 Eur.
  • Žvirgždas (fr.4-16, kaina 16,13 Eur/ t.) ir smėlis (fr.0-4, kaina 7,56 Eur/ t.) – 137 Eur.
  • Cementas (28×4,05) – 113 Eur.
  • Armatūra – 160 Eur.
  • Transportas 2 dienų (grąžto, bobcat`o, krano) – 265 Eur.
  • Priekabos nuoma armatūrai atsivežti – 16 Eur. (visai dienai).

Iš viso 1871 Eur.

Rostverkas su apšiltinimu ir smėliu.

  • Betonas 8 kūbai C20/25 su 32 m. ilgio siurbliu ir pristatymu – 565 Eur.
  • Armatūra – 210 Eur.
  • 5 cm  EPS80 putų polistirolis – 45 Eur.
  • Plėvelė apkaišymui ir apkasimui – 10 Eur.
  • Generatoriaus nuoma savaitgaliui – 24 Eur.
  • EPS100 rostverko apšiltinimui – 79 Eur.
  • Putos ir grybukai – 24 Eur.
  • 40 kubų smėlio – 310 Eur.
  • Traktoriuko nuoma smėlio supylimui ir lyginimui – 50 Eur.

Iš viso 1276 Eur.

 Pamatas

Kaina Eur.

1 m3

Viso pamato
Pamato kaina be smėlio ir apšiltinimo

224

2684

Pamato kaina su smėliu ir apšiltinimu

262

3147

Pamato kaina su smėliu, apšiltinimu ir sklypo paruošimu

344

4121

Taigi su viskuo nuo – iki  mums įsirengti polinius pamatus kainavo 4121 Eur. Preliminariame biudžete šiam reikalui buvome nusimatę 3500 Eur. Kur prasišovėme? O prašivomėme gana kvailai – nuskuto mums per daug sklypo, dėl to reikėjo jį pakelti:  atsivežti papildomai smėlio ir jį skubiai išlyginti. Visa tai kainavo beveik 600 Eur., tad jeigu atmetus šį apsižioplinimą, tai pavyko visai neblogai.